Čeburekai

Reikės:
1 1/3 stiklinės vandens
1 a.š. druskos
2 v.š. aliejaus
1 v.š. degtinės
3 1/2 stiklinės miltų'
1 kiaušinis

Įdarui:
300 g faršo
1/2 svogūno
1/2 stiklinės kefyro arba natūralaus jogurto

Visų pirma, užviriname 1 1/3 stiklinės vandens su šaukšteliu druskos ir dviem šaukštais aliejaus. Kai tik užverda, supilame į vandenį pusę stiklinės miltų ir dirbame šluotele, kad gerai išsimaišytų.
Tai vadinasi tešlos plikymu. Miltai momentaliai prisigeria vandens ir virsta kažkuo panašiu į "varškės drebučius", bent jau toks įspūdis susidaro tai palietus. Nuo miltų užvirinimo gatava tešla tampa minkštesnė, tampresnė. Palaukiam, kol praauš, tuomet įmušam kiaušinį, šaukštą degtinės ir po truputį įminkome dar tris stiklines miltų. Turi gautis tokia kieta tešla, panaši į koldūninę. Paliekame ją apie valandą pastovėti uždengtame dubenyje, po to dar kartą perminkome, kol ji tampa visiškai elastinga, o viduje nesijaučia jokių "gumuliukų". Tešla turi nelipti prie rankos.
Tuo tarpu paruošiame įdarą. Patiekalas atėjęs iš Krymo totorių, todėl, ko gero, labiausiai čia tiktų aviena, tačiau tinka ir paprasčiausias "šeimininkės faršas", kur jautiena su kiauliena per pusę. Svarbu, kad būtų mėsoje riebalo, ne visiškai liesa. Tuomet sumaišome su kapotu svogūnu. Vieni sako, jog svogūno ten turėtų būti tiek pat, kiek ir mėsos, kitiems jis nepatinka ir išmeta jį išvis - pasirinkimas laisvas. Būtinas faršo ingredientas - nuo pusės iki visos stiklinės kefyro ar paprasto jogurto. Jis turi tokią savybę faršą surišti, o po to, kepimo metu, nuo jo mėsa tampa minkštesnė. Na ir ką, ir viskas, pasūdom/papipirinam įbarstom dar prieskonių išmaišome viską gerai, ir laukiam, kol praeis valanda tešlai.
Tuomet tešlą suvyniojame į tokią dešrą, ir nuo jos atgnybiame maždaug vištos kiaušinio dydžio gabalėlį. Iškočiojame jį į blyną, tuomet ant viršaus uždedam lėkštelę, ir peiliu aplink apvedam, o kraštus nuimam ir dedam prie tos pačios tešlos. Tuomet imam įdaro, tiek pat ar net šiek tiek daugiau, nei buvo tešlos, ir išdėliojame jį ant vienos skritulio pusės.
Laisvą kraštą užlenkiam, užspaudžiame pirštais.
Čebureką būtina užsandarinti, antraip kepant sultinys iš vidaus pateks į aliejų, ir bus nekas. Tai galima padaryti paprasta šakute - lygiai taip pat, kaip italai elgiasi su calzone picom. Svarbu tai daryti atsargiai, neperspaudžiant, ir nepraduriant skūros, taip, kad šakutė siektų nuo čebureko krašto iki 2/3 užspaudimo pirštais.
Keptuvėje storu dugnu įkaitiname aliejų. Jo pilti kažkur per pirštą, kaitinti ant vidutinės ugnies. Kepame, kol čeburekai gražiai pagels.

Šaltinis: Giedriaus receptai